2009 metų Vyriausybės veiklos ataskaita – tai ataskaita už tai, ką Vyriausybė atliko vienais iš sunkiausių metų per visą Nepriklausomybės 20-metį.
Mūsų Vyriausybei teko nedėkingas uždavinys gelbėti šalį iš krizės, kokios nebuvo galbūt per visą Nepriklausomybę. Penkioliktoji Vyriausybė gali drąsiai pasakyti, kad sunkiausia šalies istorijoje krizė buvo suvaldyta – ant katastrofos slenksčio atsidūrę valstybės finansai buvo stabilizuoti ir į ateitį dabar galime žvelgti optimistiškiau. Todėl šiandien yra gera proga atidžiau ir ramiau peržvelgti visus metus, ne tik vardinti padarytus ir nepadarytus darbus, bet ir atsakyti į paprastus klausimus – kodėl pakliuvome į tokią krizę, kokias išvadas turime pasidaryti ir kokius ateities iššūkius turėsime įveikti.

KAIP ATĖJOME IKI KRIZĖS IR ESMINIAI KRIZĖS IŠŠŪKIAI

Globalinės krizės poveikis Lietuvai gali būti palygintas nebent su blokada Nepriklausomybės aušroje – tik šįkart Lietuvos ekonomiką blokavo ne Rusija, bet dėl globalinės krizės staiga žlugusios eksporto rinkos ir pernakt prapuolę pigūs kreditai. Praėjusių metų krizė - tai laikas, kai triukšmingai sproginėjo spartaus ūkio augimo metu susidarę burbulai statybose, nekilnojamo turto rinkoje, vartojime skolon– mažne visose svarbiausiose ekonomikos srityse. Lietuvą, lygiai taip pat kaip ir galingiausias pasaulio valstybes, krizė skaudžiai baudė už ūkio augimo metais susiformavusį įprotį neskaičiuoti pinigų, gyventi „iki pirmadienio“ ir skolon, kai principas „po mūsų nors ir tvanas“ įsigalėjo neatsakingoje ir išlaidžioje ankstesnėje finansų ir ūkio politikoje.

Ekspertai pastebi, kad Baltijos valstybes globalinė krizė paveikė stipriausiai, jos patyrė giliausią nuosmukį visame pasaulyje. Prieš krizę Baltijos valstybių ūkiai sparčiai augo finansuojami lengvai prieinamų kreditų, todėl smukimas Baltijos valstybėse buvo kur kas didesnis, negu ES senbuvių, nes senosios Europos Sąjungos valstybės augo lėčiau ir nuosaikiau, nebuvo, ekonomistų žargonu, perkaitusios. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje per 2009 metus ekonomikos smuko vidutiniškai po 15 proc., tuo tarpu Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse – tik po 5 proc. Kita palyginti didesnės krizės Baltijos valstybėse priežastis – Baltijos valstybių ekonomikos yra labai atviros, net 60 proc. bendrojo vidaus produkto yra pagaminama eksportui ir mūsų ekonomika žymiai mažiau nei didžiosiose Europos valstybėse remiasi vidaus vartojimu. Užsidarius pagrindinėms mūsų rinkoms tiek Rytuose, tiek Vakaruose, mūsų eksportas taip pat labai sparčiai smuko žemyn.
Mūsų šaliai krizė galėjo būti ne tokia skaudi, jei ankstesnės Lietuvos vyriausybės būtų įsiklausiusios, visų pirma, į tarptautinių ekspertų perspėjimus, kad Lietuvos ekonomikai gresia perkaitimas – kad šalies ūkio ir gerovės augimas neatitinka darbo našumo augimo, kad šalis ir jos gyventojai per daug priklausomi nuo pigių kreditų – tai yra, kad tiek verslas, tiek piliečiai, tiek valstybė gyvena ne pagal išgales. Prisiminkime eurokomisaro Choakino Almunijos kritiką – komisaras perspėjo apie tai, ką žinojo visi – artėja krizė ir reikia jai ruoštis, tačiau perspėjimas nebuvo išgirstas. Lygiai tą patį kartojo ir savi Finansų ministerijos ekspertai - bet ir jų valdžia nenorėjo girdėti.

Labai aiškus pavojaus signalas buvo išlaidavimo sužlugdytas euro įvedimas Lietuvoje. Šiandien akivaizdu, kad skirtingai nuo Estijos, ankstesnės vyriausybės nesirūpino valstybės finansų rezervu, iki pat rinkimų leido milijardus (pvz. vien per 2008 metus pensijos padidintos 30 proc. ir taip SODROS biudžete padaryta milžiniška kelių milijardų litų „skylė“, kurią lopyti teks dar ne vienerius metus) ir paliko penkioliktąją Vyriausybę prie „suskilusios geldos“ – iždas iššvaistytas ir kiauras, o skylių net nebandyta kamšyti - išlaidžios valstybės struktūrinės problemos nė nepradėtos spręsti.

2009 metais mūsų šalies ūkis smuko iki 2006 m. lygio. Iki to paties lygio smuko ir kitų Baltijos valstybių, bei daugumos ES šalių ekonomikos. Smunkant ekonomikoms smuko ir biudžetų pajamos. Tuo tarpu ankstesnė Vyriausybė 2009 metų biudžeto išlaidas siūlė dar labiau didinti, lyginant su 2008 metais, nors buvo akivaizdu, kad krizė ateina neišvengiamai. Todėl pirmas ir sunkiausias penkioliktosios Vyriausybės darbas buvo peržiūrėti prieš rinkimus išpūstą biudžeto projektą.
Jeigu naujoji Vyriausybė nebūtų ėmusis griežtų ir, deja, skausmingų priemonių finansinei padėčiai stabilizuoti, milžiniškas biudžeto pajamų ir išlaidų neatitikimas galėjo baigtis katastrofiška gyventojų santaupoms lito devalvacija, nes tokio deficito nebūtume galėję finansuoti jokiomis paskolomis, nes niekas ir nebūtų skolinęs. Galop toks deficitas galėjo sukelti šalies bankrotą, kai valstybė nebeturėtų iš ko mokėti pensijas ir atlyginimus biudžetininkams. Buvo dar viena galimybė, į kurią vedė buvusi finansų politika – tai ištiesti ranką išmaldai iš Tarptautinio Valiutos Fondo, tuo pat ilgam prarandant autoritetą tarptautinėse rinkose, prarandant galimybę savarankiškai ir lanksčiai spręsti skaudžiausias problemas.

2009 metais didžiausia problema buvo dėl staigaus ekonomikos susitraukimo žaibiškai išaugęs fiskalinis deficitas – tai yra skirtumas tarp iki krizės be saiko ir neatsakingai užaugintų viešųjų išlaidų ir dėl krizinio ekonomikos nuosmukio staiga sumažėjusių biudžeto pajamų.

Šiandien žodžius „fiskalinis deficitas“ turbūt mintinai žino jau ir kiekvienas pirmaklasis.

Tačiau tokių skausmingų problemų su fiskaliniu deficitu 2009 metais nebūtume turėję, jeigu anksčiau Lietuvoje nebūtume turėję didelių problemų su „politinės atsakomybės deficitu“. Ir šį deficitą, stebint ir šiandieninės opozicijos destruktyvius veiksmus, atrodo yra sunkiau įveikti nei fiskalinį deficitą, kurį pavyko suvaldyti.

Fiskalinio deficito pagrindine priežastimi buvo, yra ir bus politinės atsakomybės deficitas, tai yra visiškai neatsakinga finansų politika.
Mums pavyko suvaldyti krizę ir tą patį fiskalinį deficitą tik todėl, kad mūsų koalicija neišsigando politinės atsakomybės, nesislėpė nuo krizės, nepabūgo opozicijos destrukcijos ir visiškai nepagrįstos ir neatsakingos totalinės kritikos. Bet ar tai, ką per visus 2009 metus mums teko atlaikyti čia, Lietuvos Respublikos Seime ginant atsakingą finansų politiką, ar tai nerodo, kad „politinės atsakomybės“ deficitas išlieka vis dar iki galo neįveikta problema. Politinės atsakomybės deficitas yra tartum grynai partijų ar atskirų Seimo narių politinė problema, bet ji labai greitai tampa eilinių žmonių gilia ekonomine problema.

Todėl aš kviečiu visus rasti savyje jėgų, sveiko proto ir paprastos lietuviškos atsakomybės ir kviečiu įveikti šiandieninį, mano manymu labai sunkiai mažėjantį lietuvišką politinės atsakomybės deficitą. Tam reikia tik tikro, nuoširdaus ir bendro rūpesčio ateitimi, ne savo, kaip Seimo nario, bet Lietuvos, mūsų vaikų ir anūkų ateitimi.

KAIP SUVALDĖME KRIZĘ?

2009 metais valstybė susidūrė su neeiliniais iššūkiais, todėl sprendimai, kuriuos priėmė ši Vyriausybė, buvo neeiliniai. Įveikėme krizę todėl, kad jos neišsigandome ir neišsigandome atsakomybės. Vyriausybei teko nepavydėtina pareiga imtis radikalių, nepopuliarių ir visiems labai skausmingų priemonių viešiesiems finansams stabilizuoti.

Pirmiausia jau 2008 metų pabaigoje reikėjo daryti viską, kad būtų išvengta staigaus biudžeto deficito augimo dėl smunkančio ūkio drastiškai mažėjant biudžeto pajamoms. Tuo reikėjo rūpintis visus 2009 metus. Tam buvo iš esmės peržiūrėti viešieji finansai – išplėtus mokesčių bazę ir padidinus kai kuriuos mokesčius bei radikaliai karpant valstybės išlaidas buvo užtikrinta, kad valstybės teikiamos paslaugos, įskaitant pensijų ir atlyginimų mokėjimą, nenutrūko nė vienai dienai. 2009 metais įgyvendintos ir 2010 metais įgyvendinamos biudžeto konsolidavimo priemonės sudaro apie 9 proc. BVP. Tokiu būdu Vyriausybei pavyko biudžeto deficitą sumažinti iki 8.5 proc. BVP. Kitaip sakant, tai, ką opozicija veidmainiškai vadina „naktiniu mokesčių perversmu“, iš tikrųjų išgelbėjo Lietuvą nuo 17.5 proc. deficito, tuo pačiu ir nuo tikro šalies bankroto.

Konsoliduojant viešuosius finansus pirmiausia reikėjo mažinti viešojo sektoriaus išlaidas, kurios per 2006-2008 metus nevaldomai ir neatsakingai augo. Biudžeto išlaidos vien valdymui 2008 lyginant su 2006 metais buvo išaugę beveik du kartus (2006 – 861 mln. Lt, o 2008 1,718 mln.Lt.). Todėl 2009 metų šalies biudžeto įstatymas buvo keičiamas du kartus. Dėl įvykdytos mokesčių reformos per 2009 metus į nacionalinį biudžetą papildomai gauta apie 1,5 mlrd. litų pajamų. Ryžtingi Vyriausybės veiksmai leido išsaugoti tarptautinių finansų rinkų pasitikėjimą, todėl mums pavyko palankesnėmis sąlygomis pritraukti finansinių išteklių, kurių dėka galėjome finansuoti deficitą.

Pripratus gyventi skolon, netaupant ir ne pagal išgales, kiekvienam žmogui, šeimai, valstybei labai sunku pereiti prie gyvenimo tik už tai, kas realiai uždirbama – neišvengiamai reikia kažką aukoti ir tai yra sunkiausia. Valstybės mastu pareiga spręsti, ką reikia aukoti, tenka Vyriausybei. Reikėjo ieškoti optimalios pusiausvyros tarp skirtingų visuomenės interesų, kai kiekvienas mokesčio mažinimas reiškia mažesnes pensijas, o kiekvienas didesnis mokestis reiškia tariamai blogesnes sąlygas verslui. Vyriausybei teko derinti skirtingus interesus ir siekti kompromisų, kai skirtingos visuomenės interesų grupės viešai reiškė savo reikalavimus ir energingai įrodinėjo savo rūpesčių pirmenybę. Suprantame, kad pensininkai nori didesnių pensijų, mokytojai – didesnių atlyginimų, o verslininkai – mažesnių mokesčių, ir jie ne kartą viešai įvairiomis formomis deklaravo savo poreikius ir energingai tempė valstybės finansų antklodę kiekvienas į savo pusę.

Džiaugiuosi, kad valstybės finansų antklodės tampymą į vienų ar kitų interesų pusę laipsniškai pakeitė civilizuotas sutarimas. Manau, kad mums tai pavyko tik todėl, kad nuo pat pradžių nusprendėme laikytis dviejų ypač svarbių nuostatų – solidarumo ir tarimosi. Džiaugiuosi, kad valdančioji koalicija labai aiškiai suprato, kad priimti nepopuliarius sprendimus bus neįmanoma be didžiosios dalies gyventojų supratimo ir visuomenės susitelkimo solidariai pasidalinti sunkmečio naštą visoms gyventojų grupėms.

Laikėmės nuostatos, kad didesnę sunkmečio naštą turi prisiimti gaunantys didesnes pajamas, o pirmiausia pavyzdį turi parodyti aukšto rango politikai, todėl Ministro Pirmininko ir ministrų reprezentacinės išlaidos sumažintos 57 proc., atlyginimai Seimo ir Vyriausybės nariams sumažinti 38 proc., tuo tarpu kai atlyginimai vidutiniškai Lietuvoje pernai sumažėjo 8,7 proc. (valstybės sektoriuje 10,4 proc.).

Solidarumas ir suvokimas, kad pirmiausia reikia rūpintis silpniausiais lėmė, kad pensijos buvo mažinamos mažiausiai, palyginus su biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimais.
Savo sprendimus daug kartų aptarėme ir derinome su įvairių visuomenės grupių atstovais. 2009 m. spalio 28 d. pasirašytas Nacionalinis susitarimas – tai pirmojo tokio pobūdžio intensyvaus ir atviro Vyriausybės ir socialinių partnerių dialogo dokumentas, kuris deda pamatus naujos kokybės politinei kultūrai Lietuvoje. Jo pasirašymas – tai Vyriausybės programoje numatytos telkiančios lyderystės išraiška.

Šis susitarimas – tai įrodymas, kad finansinės antklodės tampymą gali pakeisti atviras ir sąžiningas tarimasis kaip įveikti artimiausio laikotarpio ekonomikos sunkumus ir kaip įgyvendinti esmines permainas. Įsitikinome, kad ne tik Vyriausybė išgirsta socialinius partnerius, bet ir socialiniai partneriai supranta Vyriausybės uždavinius ir vieni kitų tikslus. Tikiu, kad dar šiame Seime pamatysime, jog mažindami „politinės atsakomybės“ deficitą, ne tik Vyriausybė ir socialiniai partneriai, bet ir politikai tarpusavyje ims ieškoti vis daugiau sutarimo.

Permainų Vyriausybė nepraskolino Lietuvos, kaip nesąžiningai tvirtina opozicija – priešingai, šita Vyriausybė traukia šalį iš finansinės prarajos, į kurią ją įstūmė neatsakinga ankstesnių Vyriausybių politika, kai buvo gyvenama tik šia diena ir būsimų kartų sąskaita. Krizė šią sąskaitą Lietuvai pateikė žymiai anksčiau, negu bet kas galėjo tikėtis. Dabar yra skolinamasi tik tam, kad būtų padengtas biudžeto deficitas ir taip užtikrintas pensijų ir atlyginimų mokėjimas, lygia greta šalinant struktūrines biudžeto deficito prielaidas. Šios Vyriausybės labai aiškus tikslas – nuosekliai mažinti deficitą ir skolintis tik tiek, kiek būtina deficito finansavimui ir tai neprieštarauja pagrindiniam tikslui išvesti valstybę iš chroniško gyvenimo skolon. Galop Permainų Vyriausybės deklaruotas tikslas – įsivesti eurą 2014 m. – nepalieka vietos skoloms, nes pagal Mastrichto kriterijus Lietuva turės per ketverius metus dabartinį 8.5 proc. biudžeto deficitą sumažinti iki ne daugiau 3 proc. Atsakingos finansų politikos dėka, per 2009 metus ne tik ženkliai pagerėjo Lietuvos galimybės skolintis tarptautinėse rinkose (CDS 2010 m. kovo 1 d. sugrįžo į tą lygį, kurį tarptautinėse rinkose matėme 2008 metais, dar iki krizės), bet taip pat radikaliai sumažėjo didelį pavojų keliąs einamosios sąskaitos deficitas, krito infliacija, iki mažiausio per 20 metų lygmens sumažėjo tarpbankinės palūkanos.

Mūsų partneriai Europos Sąjungoje, tarptautinės finansų institucijos, tarp jų Pasaulio Bankas ir Tarptautinis Valiutos fondas, taip pat tarptautinės finansų rinkos teigiamai įvertino fiskalinio konsolidavimo, t.y. mokesčių didinimo ir griežto taupymo politiką. Pacituosiu Europos Komisiją, kuri pabrėžia, jog “2009 metų pabaigoje naujosios Vyriausybės veiksmai, siekiant užtikrinti viešųjų finansų stabilumą buvo tinkamas atsakas į staigų šalies ekonomikos kritimą“. Teigiamą mūsų politikos vertinimą pasaulyje liudija ir gerėjantys Lietuvos kredito reitingai (o tai reiškia pigesnį skolinimąsi) ir paprastas faktas, kad Lietuva nuolat rodoma pavyzdžiu prasiskolinusiai Graikijai, kuri dar tik pradeda eiti sunkiu finansų sistemos pertvarkymo ir taupymo keliu – tai kelias, kuriuo žengti buvo būtina. Tikiu, kad Lietuva, skirtingai nuo Graikijos, sunkiausią kelio atkarpą jau įveikė praėjusiai metais. Galima sakyti, kad pasikratę blogiausiuose krizės šunkeliuose, išėjom į lygesnį vieškelį ir pradedame dairytis jei ne autostrados, tai plento. Todėl šiandien jau galime pasidžiaugti ir tuo, kad Tarptautinė reitingų agentūra „Moody‘s“ dar kovo 31 d. ne tik pagerino mūsų skolinimosi reitingo perspektyvą, bet ir konstatavo, kad „Lietuvos ekonomika stabilizavosi greičiau, nei anksčiau manyta ir greičiausiai tarp visų Baltijos valstybių“.

EKONOMIKOS SKATINIMAS

Tokus rezultatus suvaldant recesiją, pavyko pasiekti ne tik todėl, kad stabilizavome viešuosius finansus, bet ir todėl, kad Vyriausybė niekada nepamiršo, jog biudžeto pajamų didinimas, taupymas ir išlaidų mažinimas – tik pusė darbo. Ši Vyriausybė ypatingą dėmesį skyrė verslo skatinimui, siekdama atsverti neigiamą globalios krizės poveikį mūsų verslui. Esminiai iššūkiai verslui 2009 metais buvo – „užsidarę“ įprastiniai bankų kreditiniai resursai (dėl globalios bankų krizės) ir „užsidarę“ pagrindinės eksporto rinkos (dėl globalios ekonomikos krizės).

Todėl atsakant į šiuos iššūkius svarbiausi ekonomikos skatinimo veiksmai 2009 metais buvo – verslo finansavimo galimybių išplėtimas, spartesnis ES struktūrinės paramos panaudojimas, eksporto ir investicijų skatinimas, verslo aplinkos gerinimas bei pastatų energetinio efektyvumo didinimas. Ekonomikos skatinimo plano paketas siekė iki 5 proc. BVP ir jis nedidino ir nedidina biudžeto deficito, kadangi jo finansavimui naudojame Europos Sąjungos pinigus.

2009 metų pradžioje teko sukurti visai naujus paramos smulkiajam ir vidutiniam verslui finansinės inžinerijos instrumentus, įsteigiant specialius JEREMIE ir INVEGA fondus. Siekiant paspartinti verslui skirtų ES paramos lėšų panaudojimą, 2009 m. buvo sumažinti nuosavoms lėšoms taikomi reikalavimai ir supaprastintos projektų vertinimo procedūros. Per 2009 metus kaimą pasiekė virš 1,6 mlrd. litų paramos Kaimo plėtros programai. Vyriausybė nuosekliai mažino administracinę naštą verslui ir darė paprastesnėmis sąlygas pradėti verslą.

Vyriausybei taip pat pavyko pasiekti tikrai gerų rezultatų įsisavinant Europos Sąjungos paramą – šioje svarbioje srityje įvyko didelis kiekybinis ir kokybinis lūžis. Pagal Europos Sąjungos pinigų įsisavinimą esame ryškūs lyderiai tarp Europos Sąjungos valstybių. 2007–2008 metais buvo pasirašyta sutarčių už 1 mlrd. 200 mln. Lt Europos Sąjungos pinigams įsisavinti, o vien per 2009 metus pasirašyta sutarčių papildomai už 10 mlrd. Lt. Per 2007–2008 metus pinigų, jau atėjusių į Lietuvą ir paskirstytų Lietuvoje, buvo tik 629 mln. Lt, o per 2009 metus papildomai pasiekta, kad būtų įsisavinta 3 mlrd. 500 mln. Lt.

2009 metų trečiame ketvirtyje pasirodė ir pirmieji ekonomikos atsigavimo požymiai: BVP šiek tiek kilo du paskutinius metų ketvirčius iš eilės: 1 proc. III ketvirtį ir 0,5 proc. IV ketvirtį. Kaip jau minėjau, Moody‘s“ agentūra teigia, kad recesija Lietuvoje buvo trumpiausia, palyginti su Latvija ir Estija, ir taip pat tai, kad „po staigaus ekonomikos nuosmukio, kuris prasidėjo 2008 metų viduryje, Lietuvoje recesijos pabaiga buvo fiksuojama jau 2009 metų trečiąjį ketvirtį“.

Lietuvoje recesija tetruko tik 4 ketvirčius, o Estijoje – 7 ketvirčius, Latvijoje – 8 ketvirčius besitęsianti recesija.

Aktyviai ieškant investicijų pavyko pasiekti, kad vienas pasaulinės finansų rinkos milžinų „Barclays“ savo naująjį informacinių technologijų centrą atidarytų Vilniuje. 2010 metų kovą darbą pradėjusiame „Barclays“ technologijų centre – 280 darbuotojų, planuojama, kad iki šių metų pabaigos jų skaičius išaugs iki 500. „Barclays“ pavyzdys verčia ir kitus informacinių technologijų atstovus domėtis Lietuva, laukiama ateinant naujų garsių vardų. Rezultatai patvirtina, kad Permainų Vyriausybės politika išnaudoti tai, kad Lietuvos interneto ir telekomunikacijų infrastruktūra yra priskiriama prie labiausiai išvystytų pasaulyje ir kryptingai bei nuosekliai ieškoti informacinių technologijų investicijų Lietuvai jau pasiteisino.

Parengėme daugiabučių pastatų renovacijos programą. Apie 96 proc. daugiabučių namų Lietuvoje yra pastatyti iki 1993 m. ir dėl blogos šiluminės izoliacijos yra ekonomiškai labai neefektyvūs. Valstybė siekia iki 2020 m. atnaujinti apie 70 proc. - 24 tūkstančius tokių pastatų. Vyriausybė parengė naują daugiabučių namų renovavimo finansavimo modelį, pritraukiantį Europos Sąjungos, Europos Investicijų banko (EIB), o taip pat valstybės ir pačių gyventojų lėšas.

Reikia pripažinti, kad daugiabučių renovacijos programa kaip verslo skatinimo priemonė įgyvendinama lėčiau, negu tikėjosi Vyriausybė – iš dalies dėl to, kad nebuvo deramai įvertinti finansavimo iš ES šaltinių derinimo terminai, todėl kol kas planuotu tempu vyksta tik viešųjų pastatų apšiltinimas. Vyriausybė įsitikinusi, kad šiais metais renovavimas įgaus deramą pagreitį ir statybos sektorius bei visuomenė dar įsimins Džesikos vardą.

Tiek kalbos apie ekonomikos ir finansų reiklaus sunkiausiais 2009-aisiais metais. Apie tai bus rašomi vadovėliai ir disertacijos – kaip atlaikyti 15 procentų recesiją, sumažinti deficitą 9 procentais nuo BVP (t.y. beveik 9 mlrd. Litų) ir „nesubyrėti“ – išsaugoti visuomenės, politinį ir socialinį stabilumą, stabilią valiutą stabiliai laiku mokamą pensiją ir atlyginimus. Kaip mums pavyko tai pasiekti – pasaulyje stebisi daug kas. Mes atlaikėme, nes neišsigandome. Atlaikė verslas, žmonės, politikai. Ačiū visiems, net ir tiems, kurie labiausiai stengėsi trukdyti priimant reikalingus ir pasiteisinusius sprendimus.

Po tokių metų šiandien esame šiek tiek pavargę, kartais suirzę, kartais per daug atsipalaidavę, bet tai yra natūralu. Dabar iš krizės suvaldymo turime pereiti į didelių, būtinų, sisteminių ir strateginių permainų bei pertvarkų suvaldymą. Suvaldėme recesiją, suvaldysime ir atsigavimą.

Per 2009 metus Vyriausybė siekė ne tik suvaldyti krizę, stabilizuoti viešuosius finansus ir padėti verslui, bet ir ėmėsi ryžtingų permainų, permain7 tose srityse, kurių stagnacija žlugdė Lietuvą. Paminėsiu tik kelias svarbiausias: energetika, aukštojo mokslo reforma, sveikatos apsauga, socialinė politika, valstybės valdymas bei kova su korupcija.

ENERGETIKA

Lietuvos energetika, būdama viena esminių šalies ūkio šakų, per atkurtosios nepriklausomos valstybės gyvavimo laikotarpį, deja, išvengė esminių permainų ir iš esmės liko tokia, kokia buvo sovietiniais laikais – Rusijos energetinės sistemos dalis. Už dešimtmečius nieko nedarymo atsakomybę turi prisiimti buvusios kairiųjų vyriausybės.

Viena svarbiausių priežasčių, kodėl energetikoje vis dar turime tokią ne ypač džiuginančią padėtį yra tai, kad čia vyrauja stiprios rinką monopolizavusios bendrovės, kurios dažnai diktuodavo sąlygas ne tik vartotojams, bet ir valstybei, įskaitant politines partijas ir vyriausybes. Todėl praeityje buvo stačiai žlugdomi elektros tiltų į Lenkiją projektai ir bet kokios pastangos diversifikuoti elektros ir dujų tiekimą, ir tai buvo daroma net vyriausybių lygiu. Galima konstatuoti, kad būtent energetikoje susidarė nesveika neskaidrumo ir įsišaknijusios korupcijos tradicija, kuri labiausiai stabdė energetinės nepriklausomybės siekius ir iš esmės kėlė grėsmę, jog sprendimai energetikos srityje prasilenkia su demokratijos taisyklėmis.

Praėjusių metų pabaigoje įkūrus Energetikos ministeriją, padėtis ėmė keistis iš esmės. Abstraktus energetinės nepriklausomybės siekis tampa konkrečiais projektais, kurių įgyvendinimas ne tik pajudėjo iš mirties taško, bet jau ėmė duoti vaisius.

Energetikos srityje 2009 metais buvo susitelkta ties išties strateginiais iššūkiais – užtikrinti energetikos ūkio sklandų funkcionavimą uždarius Ignalinos atominę elektrinę, apsaugoti vartotojus nuo staigaus elektros kainų brangimo, pradėti realiai planuoti naujos atominės elektrinės statybą bei padėti pagrindus Lietuvos energetikos sistemų integravimui į ES sistemas.

Svarbiausi darbai:
1) IAE sustabdymas įgyvendintas sklandžiai ir sėkmingai, o elektros nepriteklių pranašavę scenarijai nepasitvirtino.
2) 2009 metais visuomenės pasitikėjimą praradusi LEO LT bendrovė buvo likviduota už teisingą kainą išperkant privataus investuotojo turėtą akcijų dalį. Valstybės nuosavybėn sugrįžo ankstesnės valdžios privatizuota AB „VST“.
3) Pradėjome rimtai rengtis naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti – nuo kalbų perėjome prie darbų. Kadangi Lietuva net kartu su regiono partneriais dėl patirties ir išteklių stygiaus negalėtų savarankiškai įgyvendinti naujos AE projekto, Vyriausybė naujos atominės elektrinės statybai apsisprendė pasitelkti strateginį investuotoją, kuriam atrinkti buvo paskelbtas tarptautinis konkursas. Atranką planuojama užbaigti 2010 m. antroje pusėje. Tikiu, kad konkursas bus sėkmingas.
Esame įsitikinę, kad nauja AE padės įgyvendinti Nacionalinės energetikos strategijos tikslus ir sumažins priklausomybę nuo elektros ir dujų importo elektros gamybai. Taip pat bus užtikrintas elektros gamybos būdų diversifikavimas, elektrinė padės patenkinti išaugusį elektros energijos poreikį, prognozuojamą visame Baltijos jūros regione. Naujos AE projektas bus didžiausia „plyno lauko“ investicija Lietuvos istorijoje. Planuojama, kad bendros investicijos gali siekti 3–5 mlrd. eurų, kai visos dabartinės tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje sudaro apie 9 mlrd. eurų. Tai būtų didžiulis stimulas visai šalies ekonomikai.
4) Nuo 2010 m. sausio 1 d. sėkmingai atverta elektros energijos rinka ir sudarytos realios sąlygos laisvai prekiauti elektros energija iš bet kurių ES valstybių narių bei skaidriai prekiauti elektra iš valstybių, kurios nėra ES valstybės narės, taip sukuriant prielaidas ir bendrai Baltijos šalių elektros energijos rinkai.
5) Dar 2009 metų pradžioje mūsų Vyriausybei pagaliau pavyko sutarti su Švedija ir Latvija, kad elektros jungtis į Švediją („NordBalt“) bus tiesiama iš Klaipėdos. Pasiekta, kad ES šiam projektui skirtų negrąžinamą finansinę paramą (175 mln. EUR).

Susumuojant galima drąsiai teigti, kad ši Vyriausybė ir Energetikos ministerija sukūrė ir pradėjo ryžtingai įgyvendinti strateginį Lietuvos energetinės nepriklausomybės planą, kurio galutinis tikslas yra diversifikuoti visų energijos nešėjų tiekimą, užsitikrinti pakankamą elektros gamybą ir prisijungti prie Europos Sąjungos energetinių sistemų: visų pirma Europos Sąjungos elektros sistemos (UCTE), o taip pat ir prie dujų sistemos.

AUKŠTOJO MOKSLO REFORMA

2009 metais sėkmingai startavo aukštojo mokslo reforma. Šia reforma siekiama pertvarkyti aukštojo mokslo sistemą taip, kad Lietuvos universitetai būtų suinteresuoti užtikrinti aukštą studijų kokybę ir modernų aukštųjų mokyklų valdymą bei optimalų aukštųjų mokyklų tinklą.

Galima sakyti revoliucinė aukštojo mokslo reforma ryžtingai užbaigia įsigalėjusią praktiką, kai universitetai ramiai gyveno iš valstybės malonės ir mokesčių mokėtojų pinigų, neturėdami jokių įsipareigojimų dėl savo teikiamų paslaugų kokybės. Vėlgi, ankstesnės Vyriausybės buvo susitaikiusios su esama padėtimi ir, pasiduodamos galingų universitetų spaudimui, nuolankiai finansavo vis brangesnį aukštąjį mokslą, kurio kokybė nejudėjo iš vietos.

Aukštojo mokslo reforma verčia universitetus pradėti realiai konkuruoti tarpusavyje, nes valstybinį studijų finansavimą nuo 2009 m. skirsto ne valstybė, o studentų pasirinkimas. Laikai, kai universiteto sėkmė priklausė nuo rektoriaus sugebėjimo „išsimušti“ valstybės finansavimą politinio lobizmo priemonėmis, baigėsi. Dabar finansavimas priklauso nuo aukštųjų mokyklų pastangų tobulinti studijų kokybę bei modernizuoti valdymą.

Daugiau kaip pusė visų įstojusių pirmakursių studijoms gavo valstybės finansavimą. Tikimasi, kad tuo būdu valstybinis finansavimas susitelks ten, kur pasirinks geriausi studentai ir taip išaiškės stipriausieji universitetai, atitinkamai optimizuosis aukštųjų mokyklų tinklas ir spręsis nesveiko universitetų pertekliaus problema.

2009 metais priimti reformai įgyvendinti reikalingi teisės aktai, sukurta valstybės remiamų paskolų studentams sistema, pradėta aukštųjų mokyklų vidinio valdymo ir teisinio statuso pertvarka. 2009 - 2010 metų sandūroje pradėti realiai įgyvendinti mokslo ir verslo „slėniai“, apie kuriuos pradėjau kalbėti dar 2001 – 2002 metais.

Galima konstatuoti, kad po ilgų metų „nieko nedarymo“ politikos aukštojo mokslo sistemoje pagaliau prasidėjo Permainos, kurios atveria kelią į tarptautinėje švietimo rinkoje konkurencingą aukštąjį mokslą ir kurio išlaikymas atitinka Lietuvos mokesčių mokėtojų galimybes.

SVEIKATOS APSAUGA

Sveikatos apsaugos sistema, taip pat po dešimtmečių „nieko nedarymo“ politikos, yra viena brangiausių mokesčių mokėtojams ir viena labiausiai atsilikusių lyginant su kitomis ES valstybėmis. Siekiant įgyvendinti strateginį tikslą – sukurti patikimą ir efektyviai veikiančią sveikatos priežiūros sistemą, 2009 metais parengti Lietuvos sveikatos sistemos pertvarkos metmenys, kuriais siekiama optimizuoti ligoninių sistemą ir pašalinti perteklinius sistemos elementus – kitaip sakant priartinti ligoninių, lovų ir personalo skaičių prie europinių vidurkių, kartu keliant ir paslaugų kokybę.

2009 m. pabaigoje patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programa, kurioje numatyta stacionarines gydymo įstaigas suskirstyti į labai aiškiai apibrėžtą paslaugų spektrą teikiančius ir vienas kito nedubliuojančius tris lygmenis – rajono, regiono ir respublikos lygmens ligonines. Įgyvendinant šią programą numatoma optimizuoti stacionarinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, restruktūrizuoti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą, o taip sutaupytas lėšas skirti ambulatorinės grandies šeimos gydytojų ir specialistų konsultantų paslaugoms plėtoti ir apmokėjimui didinti.

Svarbu paminėti, kad sveikatos finansavime 2009 m. buvo įvestas atskiras Sveikatos draudimo mokestis (atskirtas nuo gyventojų pajamų mokesčio), išplėstas sveikatos draudimo įmokų mokėtojų sąrašas bei sugriežtinta įmokų surinkimo kontrolė. Nepaisant visų šiandieninių, netikėtų nesusipratimų, susijusių su šiuo mokesčiu , ir dėl to išaiškėjusių visos PSD sistemos spragų – yra pasiekta didelė pažanga.

Žinau, kad vykdoma tinklo pertvarka susilaukia nemažai pasipriešinimo ir tariamų ašarų, tačiau kurstydami aistras, pertvarkos oponentai turėtų kalbėti apie kitą medalio pusę – kiek kainuoja sveikatos apsaugos įstaigų pertekliaus išlaikymas ir kiek reikėtų dar sumažinti pensijas, kad išlaikytume esamą brangų – per brangų mokesčių mokėtojams - ligoninių tinklą.

SOCIALINĖ POLITIKA

Socialinėje sferoje krizė ir būtinybė judėti link gyvenimo pagal išgales privertė šią Vyriausybę ieškoti kompromiso sunkiai suderinamuose dalykuose: mažinti socialinės paramos išlaidas taip, kad mažiausiai nukentėtų pažeidžiamiausios gyventojų grupės, kartu ieškoti būdų subalansuoti socialinės apsaugos sistemos pajamas ir išlaidas. Deja, socialinės apsauga lig šiol yra viena brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančių sričių, o ankstesnės Vyriausybės, gyvenusios iliuzijoms, kad ekonomikos augimas tęsis amžinai, nepajudino nė piršto, kad optimizuotų išlaidžią, brangią ir neveiksmingą sistemą.

Deja, lengvų sprendimų apleistame socialinės apsaugos ūkyje nebuvo ir nenoromis teko daryti kai kuriuos labai skausmingus veiksmus. Balansuojant pinigų srautus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, 2008 metų pabaigoje ir 2009 metais buvo priimti šie sprendimai:
išplėstas asmenų, draudžiamų socialiniu draudimu ratas (pradėta drausti ūkininkus, asmenis, gaunančius pajamas pagal autorines sutartis, ir sporto ar atlikėjo veiklos, peržiūrėtas savarankiškai dirbančių asmenų draudimas);
sumažintas įmokos į pensijų fondus tarifas,
priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (įsigaliojo nuo 2010-01-01), kuriuo laikinai, dvejus metus, bus perskaičiuojamos socialinės išmokos.

Tai buvo labai sunkūs sprendimai. Priimant šiuos sprendimus buvo siekiama, kad visi išmokų gavėjai solidariai pasidalintų naštą ir būtų apsaugotos pažeidžiamiausios gyventojų grupės, pirmiausia mažiausias pensijas gaunantys pensininkai ir tie, kurie dėl objektyvių priežasčių savo pastangomis negali gauti pragyvenimui reikalingų lėšų.

Akivaizdu, kad gili ir skaudi ekonomikos recesija sukėlė didelę nedarbo bangą. Todėl kova su nedarbu tapo svarbiausiu socialinės politikos prioritetu. 2009 metais priimtos Užimtumo rėmimo įstatymo nuostatos suteikė didesnes galimybes įsidarbinti darbo neturintiems asmenims, taikant aktyvios darbo rinkos politikos priemones – perkvalifikavimą, subsidijuojamą įdarbinimą, paramą darbo vietų steigimui, bedarbių teritorinio judrumo rėmimą, darbo įgūdžių įgijimo rėmimą, darbo rotaciją, viešuosius darbus, savarankiško užimtumo skatinimą. 2009 metais įdarbinta beveik 122 tūkst. asmenų, iš kurių beveik ¾ - pagal neterminuotas darbo sutartis: aktyvios darbo rinkos priemonėmis pasinaudojo 42,5 tūkst. asmenų, veiklą pagal verslo liudijimus pradėjo apie 18 tūkst. asmenų.

Savo ruožtu opozicijai, per daug įsijautusiai į demagoginius kaltinimus esą šita Vyriausybė kalta dėl nedarbo augimo, norėčiau priminti, kad dabar nedarbas Lietuvoje yra panašus į tą, koks Lietuvoje buvo 2004-aisiais metais – tai yra po beveik trejų socialdemokratų valdymo metų ir penkerių metų, praėjusių nuo Rusijos finansų krizės ir jos sukeltos ūkio krizės Lietuvoje.

VALSTYBĖS VALDYMAS

Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos piliečių pasitikėjimas valstybe ir valdžia yra menkas, tai prasta valstybės teikiamų paslaugų kokybė, kuri priklauso nuo griozdiško, brangiai kainuojančio, ne visada veiksmingo ir per daug nutolusio nuo paprasto žmogaus biurokratinio aparato. Kartu žinome, kad, kuo blogiau dirba valstybės valdymo aparatas, tuo geresnės sąlygos korupcijai. Todėl Permainų Vyriausybė pradėjo visaapamimančią ir gilią valstybės valdymo reformą.

Tai pirmiausia nereikalingų valdžios grandžių šalinimas arba priartinimas prie žmogaus. Todėl pradėjome apskričių reformą, kuria siekiame, kad paslaugų teikimas gyventojams būtų efektyvesnis, kad sumažėtų administracinė našta gyventojams ir būtų kuo efektyviau naudojamos valstybės biudžeto lėšos.

2009 metais aktyviai vykdyta Saulėlydžio komisijos veikla ir pradėta valstybės valdymo institucinės sandaros esminė pertvarka. Atlikus Vyriausybės įstaigų ir Vyriausybei atskaitingų įstaigų atliekamų funkcijų, tolesnės veiklos tęstinumo ir vietos valstybės valdymo sistemoje auditą likviduojamos arba reorganizuojamos nereikalingos arba neveiksmingos valstybinės įstaigos. Valstybės tarnybos išlaikymo išlaidos sumažintos iki 2006 metų lygmens.

Tačiau tai – tik pradžia. Saulėlydžio komisijos atlikta valstybės įstaigų naudingumo ir kaštų analizė tampa starto aikštele esminei valstybės tarnybos reformai, kuri būtų orientuota į valdininko darbo vertinimą pagal rezultatą, veiksmingą gerai dirbančių tarnautojų skatinimą ir blogai dirbančių baudimą.

Galima sakyti, kad pilotiniu valdymo reformos projektu tapo Vyriausybės kanceliarijos pertvarkymas, kai premjero tarnyba įgavo aiškią struktūrą, sumažėjo, bet pasidarė strategiškai veiksmingesnė ir pigesnė mokesčių mokėtojams. Pirmąja naujos eros viešojo valdymo kregžde galima laikyti ir sėkmingą pažangaus projektinio valdymo diegimą Ūkio ministerijoje.

KOVA SU KORUPCIJA

Permainų Vyriausybės kovos su korupcija simboliu tapo LEO išardymas. Valstybė aiškiai parodė politinę valią, kad nuo šiol nebus taikstomasi su stambaus verslo bandymais nesąžiningai pelnytis iš privatizavimo ar naudoti savo įtaką Vyriausybei kaip svertą pakelti privačiai valdomų akcijų vertę.

Ši Vyriausybė supranta, kad kovos su korupcija sėkmė didele dalimi priklauso nuo teisėsaugos būklės, todėl pritaria ir remia pastangas apvalyti ir atnaujinti teisėsaugos institucijas bei stiprinti jų vadovavimą. Ilgai lauktos permainos Valstybės saugumo departamento vadovybėje, generalinės prokuratūros vadovybėje, dar tebelaukiamos Permainos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje gali tik pagerinti teisėsaugos motyvaciją kovoti su korupcija.

Tenka pripažinti, kad ankstesnės Vyriausybės kovos su korupcija bare greičiau buvo kitoje barikadų pusėje – pakanka prisiminti neskaidrias LEO kūrimo peripetijas, dabar pradeda aiškėti, kad teisėsauga nematė ar nenorėjo matyti įtariamų didelio masto piktnaudžiavimų Ignalinos Atominės Elektrinės uždarymo reikaluose; teisėsauga taip pat buvo praktiškai akla dideliam kontrabandos verslui, kuris, kaip dabar įsitikiname, siekia ir kai kurias politines partijas bei teisėsaugos institucijas.

Šita Vyriausybė daug dėmesio skiria viešųjų pirkimų skaidrumui – dar vienai sričiai, kurią ankstesnės Vyriausybės labai apleido ir iš esmės susitaikė su nusistovėjusia dažnai korupcine viešųjų pirkimų praktika, kai mokesčių mokėtojų pinigai tampa „savų“ bendrovių palaikymo, kartais visiško „išlaikymo“ priemone. Siekiant didesnio viešumo ir skaidrumo sukurti teisiniai mechanizmai, įpareigojantys visas valstybės institucijas interneto svetainėse skelbti rengiamų teisės aktų projektus, taip pat už valstybės ir savivaldybių lėšas atliktus tyrimus, jų atlikimo kainas, atlikusius asmenis, vykdomus ar vykdytus viešuosius pirkimus, informaciją apie institucijai skirtų biudžeto asignavimų panaudojimą.

Esminę pažangą kovoje su korupcija galime pasiekti sukurdami tikrą „saulėtekį“ verslo sąlygoms, mažindami biurokratinius suvaržymus, kontroliuojančių institucijų, leidimų ir licenzijų brūzgynus. Čia pasiekėme nemažai pažangos, bet reikalingi tolesni esminiai proveržiai.

Negaliu nepasakyti ir to, kad sveikinam ir sveikinsim sąžiningą ir efektyvią, kovojančių su korupcija institucijų veiklą, net ir tada, kai už rankos pagauna kyšį imantį tariamą „savą“. Korupcijoje „savų“ nėra.

Galime pasidžiaugti dar vienu pasiekimu - su dideliu džiaugsmu galiu pasakyti – karas keliuose iš esmės baigėsi. Lietuvos keliuose 2009 metais žuvo mažiausiai žmonių nuo 1965 metų. Svarbu pažymėti ir tai, kad beveik perpus sumažėjo eismo įvykių, kuriuos sukėlė neblaivūs eismo dalyviai.

Tai rodo, kad ten kur norime, ten kur nebegalime taikstytis su didžiuliais pavojais visuomenei ir asmeninėmis tragedijomis, mes pasiekiame daug, labai daug ir labai greitai. Mums niekas netrukdo taip pat efektyviai siekti esminių Permainų ir kitose srityse – ypač ten, kur akis bado netvarka, nesąžiningumas, neefektyvumas.

Aš aptariau tik kelias sritis, kuriose siekėme ir įgyvendinome esmines Permainas. Bet ir kitose mano nepaminėtose srityse vyko daug gerų ir svarbių pertvarkų. Negaliu nepasidžiaugti naujais, šviesiais ir labai sėkmingais žingsniais žemės ūkio politikoje, dideliais projektais susisiekimo reikaluose, tylia kasdienybe ir skambiais europiniais akordais kultūros politikoje, ramia ir vis naujus iššūkius pasitinkančia gynybos ir užsienio politika.

2010 PRIORITETAI

Neregėti ir sunkūs 2009 krizės iššūkiai nepaliko jokios vietos populizmui – tik sunkiems ir atsakingiems sprendimams. Darėme ką daryti buvo būtina – ir ką galėjome padaryti. Vyriausybė nesusvyravo, o visuomenė narsiai pakėlė sunkmečio aukas. Atlaikėme, nors vadovėlių tokiam sunkmečiui įveikti nėra, o prisitaikyti prie nepriteklių po iliuzinės gerovės laikotarpio buvo labai sunku. Esu dėkingas visiems, kurie atlaikė ir padėjo atlaikyti. Seimui, Vyriausybei, ypač ministrams, kurie jau nebe ministrai, Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Prezidentui Valdui Adamkui. Ir visiems Lietuvos žmonėms. Mes visi atlaikėme.

2010 metai nebus lengvesni, bet tikime, jog jie bus kitokie. Jeigu 2009 metais svarbiausias prioritetas buvo finansų sistemos stabilumas, todėl nuolat vartojome tik žodžius: „biudžetas“ ir „deficitas“, ir šiek tiek „parama verslui“. Šiais metais pagrindiniai žodžiai yra ir bus: „bedarbystės mažinimas“ ir „darbo vietų išsaugojimas“.

Tačiau šalia to – šalia krizės valdymo ir jos pasekmių šalinimo, atėjo laikas kūrybai – atėjo laikas rimtai užsiimti sistemine valstybės pertvarka. Lietuvos namus reikia įrengti moderniai – reikia išvėdinti namus ir prasivalyti langus, įleisti į juos daugiau šviesos, pasidairyti po pasaulį ir atsinešti iš jo naujoves, kurios padarytų Lietuvą šiuolaikinio pasaulio dalimi. Tam reikia užbaigti ką pradėjom – modernizuoti valstybės valdymą, įgyvendinti švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės sistemos reformas, toliau realizuoti Nacionalinį susitarimą dėl valstybės finansų konsolidavimo bei paramos verslui. Nuosekliai įgyvendindama savo programą, Vyriausybė išsikėlė šiuos pagrindinius 2010 metų veiklos prioritetus:
darbo vietų kūrimas, nedarbo mažinimas ir ekonomikos skatinimas;
valstybės valdymo modernizavimas ir kova su korupcija;
struktūrinė socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, švietimo ir energetikos sričių pertvarka;
šalies visuomenės telkimas kurti pažangos viziją „Lietuva-2030“.

Krizės valdymas eina į pabaigą - prasideda Lietuvos ateities kūrimas ne švaistūniškos saviapgaulės, bet rūsčios tikrovės ir realių bei ilgalaikių galimybių pagrindu. Galbūt toje ateityje bus mažiau tuščios prabangos, prie kurios dar neseniai buvome pripratę, bet už tai ta ateitis bus tikresnė ir tvirtesnė.

Šiandien Vyriausybėje jau pradedame svarstyti 2011-ųjų metų Vyriausybės veiklos strateginius prioritetus. Kaip žinia 2011-ais metais svarbiausias mūsų prioritetas bus laimėti Europos krepšinio čempionatą čia, Lietuvoje.

Esu įsitikinęs, kad Lietuva gali ir turi laimėti ne tik krepšinio čempionatą. Mes galime ir turime laimėti globalioje konkurencijoje, pasaulinės pažangos lenktynėse. Vyriausybė tam ir ėmėsi burti stipriausią Lietuvos intelektą į Pažangos Tarybą, kad nubrėžtume Lietuvos Pažangos strategiją iki 2030 metų. Tikiu, kad pagrindiniu tokios strategijos moto taps paprastas žodis – „NEBIJOKIME“.

Nebijokime kaitos, nes pasaulis per sekančius 20 metų labai sparčiai keisis. Išsaugokime tai, ką įgijome per pirmąjį Nepriklausomybės 20-metį – gebėjimą keistis. Nebijokime savęs ir labiau pasitikėkime savimi, pasitikėkime šalia esančiais, ir tada patikėsime savo ateitimi. Ir pasitikėsime jos sėkme. Tik patikėję tuo nebebijosime pasaulio ir išsivaduosime iš vis dar mus slegiančių nepilnavertiškumo kompleksų.

Tai ir yra visa pažangos ir sėkmės formulė.

Ačiū visiems už 2009 metus – sunkios sėkmės metus.